„Insult to injury“ arba LT–UK 4:0

Anglams nesiseka. Vieną dieną jų princas nuogas maskatuoja Velykomis po Las Vegaso viešbutį ir visas pasaulis tai pamato.

Kitą dieną paparaciai nušauna jo brolienės viršutinę proporcijos dalį (čia, be abejo, įdomiau už Hario karūną).

Ir prie visų šitų sielos žaizdų kažkada galingos imperijos atstovai dar gavo ir tikrą spjūvį veidan – pralaimėjo futbolo rungtynes lietuviams. Ir ne bet kiek, o 4:0.

Tokiais atvejais anglai sako „added insult to injury“ – čia kažkas panašaus, kas priliesti tramvajaus laidus, pakratyti kojas nuo aukštos įtampos ir po mirties dar gauti 200 baksų baudą...

...arba dar baisiau (Gintuko košmaras) – gauti traumą ir iš teisėjo dar sulaukti geltonos kortelės...

Bet kuriuo atveju anglai buvo sugniuždyti fiziškai ir morališkai. Maža to, kad per visas rungtynes jie turėjo vienintelę tikrą progą įmušti įvartį, tas įvartis nebuvo įmuštas tik dėl to, kad smūgis pataikė kitam anglui, kuris stovėjo ant vartų linijos, koją.

O juk rungtynių pradžioje anglams sėkmės netrūko – jau po 10 minučių turėjome pirmauti ne mažiau, kaip 3:0, tačiau Domo smūgiai nepasiekdavo tikslo, nes paskutinę akimirką vartus išgelbėdavo gynėjai.

Tačiau įvartis brendo, brendo ir netruko subręsti – puikiai tą dieną žaidęs dviejų vaikų tėvas Linas pralaužė anglų gynybą ir pelnė pirmąjį įvartį.

Daugiau iki pertraukos stebuklų padaryti nepavyko, nors neblogą įspūdį paliko gana veržliai lakstęs bevaikis Ed Wheener, draugams geriau žinomas kaip Edvinas, nuo kurio upeliais varvėjęs prakaitas man kažkodėl priminė vasarą matytus labai vandeningus Norvegijos fiordus ir kalnų krioklius.

Po pertraukos prasidėjo žaidimas į vienus vartus. Ir toliau stebuklus rodė į pagyvenusį Harį Poterį panašus Linas. Visa komanda laukia, kol Lino firminis judesiukas užklups nepasiruošusius kokius ispanus ar švedus.

Komandos talismanai ir pagrindiniai atakų architektai – dviejų vaikų tėvas Tomas G. ir kol kas įvarčius geriau nei vaikus darantis Domas žaidė įprastai – nei nustebino, bet tikrai nenuvylė. Neblogai sekėsi ir dvi merginas į pasaulį paleidusiam Tomui S., kuris, panašu, kad yra kaip vynas – kuo senyn, tuo geryn („senas Tomas dirbtinės aikštės negadina“, byloja senovės lietuviai).

Gynyboje, kuriai vadovavo patyręs trijų vaikų tėvas Artūras, buvo ideali tvarka. Po kiek laiko dviejų vaikų tėvas Robertas net ir nebesivargindavo į gynybą sugrįžti, nes vieną po kito ant jam baltapūkės galvytės kamuolius juvelyriškai kilnodavo Tomas G.

Anglus agonija tąsė dar kurį laiką, kol pagaliau iššovė Domas. Ir ne vieną, o cielus du kartus. Per pertrauką gautus komplimentus dėl veržlumo pateisino ir Edvinas – pataikė į tą patį kampą, į kurį pataikyti per apšilimą uoliai treniravosi kokias dvidešimt minučių. 4:0 ir nugalėtojas tose varžybose tapo aiškus.

Kadangi rezultatas tai leido, parungtyniauti gavo visi atėjusieji. Padarius daugiau keitimų ir išbėgus bevaikiam jaunimui žaidime atsirado šiokio tokio chaoso, bet, kadangi anglams nesisekė iš peties, pirmą kartą po daugelio metų šių eilučių autoriui pavyko išsaugoti vartus sausus – sausra sezono pradžioje yra nuostabus dalykas, kuriam nebent gali prilygti tik koks het-trikas arba heč-bekas.

Sekmadienį laukia rungtynės su italais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po jų mūsų fizionomijos bus linksmesnės už vargšų anglų.