Stiklinė pusiau tuščia? NL:LT 2:2

Yra toks angliškas posakis „Is the glass half empty or half full?“ * Atsakymas dažnai parodo, ar žmogus optimistas, ar pesimistas. Laimis, aišku, pasakytų, kad viskas priklauso dar ir nuo to, kas į tą stiklinę įpilta (ir būtų teisus). Panašus jausmas apėmė ir po rungtynių su olandais. Ar praradome tašką, ar iškovojome? Viena vertus, įmušėme ir išlyginome rezultatą pačioje rungtynių pabaigoje – kaip ir iškovojome tašką. Kitą vertus, du kartus pataikėme į skersinį, vieną kartą iš gana dėkingos padėties nepataikėme į vartus – lyg ir praradome, ar ne?

Olandų komanda atrodė gana įspūdingai – aukšti, greiti, neblogai valdantys kamuolį. Rungtynių pradžia buvo nemaloni – po pirmos ar antros atakos traukėm kamuolį iš savo vartų. Praėjęs kraštu olandas tiksliai skersavo į vidurį, kur visiškai laisvas puolėjas netrukdomas pelnė įvartį. Kažkaip visi tuo metu su liūdesiu prisiminė, kad net ir beviltiškesnių padėčių gelbėdavo Artūras. Tikėkimės jo vaikai užaugę įvertins jo tėvišką rūpestį ir neatiduos jo į senelių namus (arba išrinks brangesnius, su jaunom slaugėm).

Artūro duktė sirgo ir taip padėjo olandams. 

Po kelių metų ji vis dar sirgs už olandus. Kaip ir Marius.

Komandos garbei reikia pripažinti, kad vaikinai nepalūžo. Ir ne tik nepalūžo, bet po kelių minučių iš kelių metrų į skersinį kalė Darius. Panašu, kad Dangio pavyzdys tampa užkrečiamas (žr. varžybų su Italija aprašymą) – kuo skubiau reikia naujo įkvepiančio pavyzdžio. Kėliniui įpusėjus pabėga Domas – smūgis ir vėl į skersinį.  Vienu metu jau atrodė, kad bus viena tų dienų, kai vartai yra kaip įstiklinti ir kamuolys neturi jokių galimybių į juos rasti kelią. Į pertrauką išėjome nesišypsodami, bet nesugniuždyti ir pasiryžę kovoti toliau.

Įmušę įvartį olandai labai džiaugėsi.

Antro kėlinio pradžia buvo beveik identiška pirmojo kėlinio pradžios kopija. Negaliu nieko blogo pasakyti apie gynėjus, nes jie net  nespėjo suvokti, kad žaidimas jau prasidėjo. Vėl olandas laisvas pabėgo kraštu, skersavo ir kažkokiu stebuklingu būdu pataikė mūsų pagrindiniam gynybos ramsčiui į priekinę galūnę. Galbūt suveikė tai, kad šiam mūsų gynėjui Olandija ir jos futbolo rinktinė jau daugiau kaip 30 metų yra mažų mažiausiai pusdieviai. Teisėjui neliko kitos išeities, kaip duoti pendelį. Smūgis, 2:0.

Tai turėjo būti įvartis-žudikas, bet panašu, kad jis tik įsiutino ir šiaip ramybe nepasižymintį Domą, kuris kėliniui įpusėjus puikiu smūgiu nuginklavo neįspūdingai rungtyniavusį olandų vartų sargą. 2:1. Po to jau lietuviai užgulė olandų vartus – net kelis kartus kėlėme kampinius, mušėme baudos smūgius (vis laukiu, kol Domas prisitaikys ir paleis bombą). Stebuklas įvyko paskutinę rungtynių minutę – po eilinio gaisro olandų baudos aikštelėje Domas gavo kamuolį, smūgis ir ..... tokio džiaugsmo seniai nebuvau matęs. Net ir Linas išspaudė šypseną.

 Jis nesuprato, kaip čia atsitiko, kad olandai nelaimėjo.

 Romas

* Is the glass half empty or half full? is a common expression, used rhetorically to indicate that a particular situation could be a cause for optimism (half full) or pessimism (half empty), or as a general litmus test to simply determine an individual's worldview.

Vietoje Fiolerio turėjo būti Domas - jis to tikrai prašėsi.

Déjà vu, arba DE-LT 1:2

„Déjà vu“ žmogai su didesniu nei pradinis išsilavinimas sako tais atvejais, kai kažkas pasirodo labai matyta.

Tas pats stadionas, tie patys varžovai, toks pat rezultatas ir net tas pats lemiamą įvartį įmušęs ketvirtą dešimtį bebaigiąs, bet vis dar visom prasmėm pajėgus Belgijos lietuvis – taip ir matai, kaip gyvenimas sukasi ratu ir nauja tėra tik gerai pamiršta sena. Šiuo atveju net ir nelabai sena – vokiečius panašiu stiliumi patvarkėme lygiai prieš metus (konkrečios statistikos kreipkitės į Liną arba Dangį).

 Déjà vu veikimo principas yra labai paprastas.

Kita prancūzų kalbos frazė, žinoma net ir Lietuvoje, yra „c‘est la vie“ – taip net ir žmogai su nebaigtu pradiniu išsilavinimu sako tada, kai nieko negali padaryti ir belieka mostelėti ranka. Vokiečiams oficialiai tapome neparankiais varžovais ir tikimės šį statusą išlaikyti ir ateityje.

Skaraitis, kai dar dirbo kalėjimo prižiūrėtoju angluose.

Kalbant apie pačias rungtynes – negaliu nė vieno išskirti, nes visa komanda sužaidė taip, kaip reikėjo, visi kovojo iki paskutinio atodūsio ar teisėjo švilpuko. Visiems spaudžiu priekinę leteną. Gynyboje realiai padarėme tik vieną klaidą, kuria vokiečiai pasinaudojo, o puolime turėjome progų daugiau už varžovus.

Pirmasis įvartis buvo klasikinis Briuselio lietuvių įvartis – kontrataka, ilgas perdavimas, Domo spurtas, įvartis. Antras įvartis klasikinis pavyzdys, kaip reikia žaisti iki galo net ir sudėtingoje situacijoje – kol Edvinas prašė baudinio, o vokiečiai rėkė, kad pražangos nebuvo, Linas drąsiai šoko prieš tris gynėjus, parodė judesį į vieną pusę, metėsi į kitą, gavo per kojas, griuvo ir paskui dar turėjo drąsos pats realizuoti 11 m baudinį (jį įmušti yra sunkiau, nei atrodo – net ir Domas su TomuG yra neįmušę, tik Romas juos kol kas muša sėkmingai).

Po to visa komanda kaip vienas kumštis atsilaikėme prieš tiesiog nežmonišką vokiečių spaudimą, kuriam vienu metu padėjo net ir teisėjas. Labiausiai imponavo tai, kad jau ir kamuolį pavyksta palaikyti, ir baudos smūgį į vartus pataikyti. Jei taip ir toliau progresuosime, greitai galėsime lygiaverčiais varžovais laikyti ne tik estus su anglais.

Sveikinu, mes laimėjome!

Linas po keliolikos metų atostogų Graikijoje metu.

Romas

P.S. Statau kavos pirmam, kas pasakys, kas pavaizduota šiame piešinuke.

Ciao Bambino, sorry arba IT-LT 2:0

                              


Iš pradžių buvo NORAS.

Norėjome sužaisti kuo geriau. Žinojom, kad italai stiprūs, vikrūs ir greiti bet mūsų gynėjai irgi ne pėsti – tuos, kuriuos bus sunku pagauti, norėjome atjungti prancūziškai.

Paskui atėjo REALYBĖ.

                             

Deja, teko nuryti kartėlį ir nuo ausų nusivalyti itališkus makaronus, kurių tą vakarą mums tikrai nepagailėjo.

„Ciao bambino, sorry“, – po mačo padėkojo italai ir nuėjo ėsti lazanijos bei gerti vyno.

Rungtynių pradžia buvo sunki – kaip ir pernai, mūsų vidurys priminė barankos skylę, nes nebuvo nei TomoG, nei Lino, kurie tą vakarą sukinėjo barankas ir, ko gero, garsiai pritarė pusbroliams Aliukams.

Kadangi bėda viena nevaikšto, mūsų pagrindinis gynybos ramstis Artūras atėjo su po anglo smūgio suskilusiais griaučiais.

Su tokia sveikata kovoti prieš greitus ir staigius italus, tai toks pats uždavinys, kaip mėginti išlikti sausam ant Klaipėdos molo myžant prieš vėją.

                             

Skaudantis šonkaulis taip pat nepadėjo Artūrui bent šiek tiek blaiviau mąstyti – jo surikiuotą gynybą italai perkando per pustrečios minutės. Nuo mažens futbolą žaidžiantys italai netruko pademonstruoti, kad kai futbolo aikštėje susitinka geras futbolininkas ir geras krepšininkas, visada laimi futbolininkas. Pro mūsų kairįjį kraštą pradėjo ristis tokio dydžio italų atakų bangos, kad gana greitai tapo aišku, jog nepakeitus gynybos taktikos įvartis bus tik laiko klausimas. Gynybos nepakeitėme, laikas praėjo, įvartis krito. 1:0.

Kiek vėliau gana netikėtai nuostabią progą išlyginti rezultatą turėjo kamuolį į skersinį pataikęs Dangis, bet abipusiu sutarimu šio epizodo išsamiau nekomentuosime. Ypač sutarėme neužsiminti, iš kokio atstumo Dangis pataikė į skersinį. Norinčiųjų pamėginti tai pakartoti lauksime sekmadieniais Tervurene nuo 19 val.

Antras įvartis krito dėsningai, bet gana kurioziškai, paskutinę pirmojo kėlinio minutę, kai, apakintas prožektorių, mūsų vartininkas, norėdamas numušti aukštai lėkusį kamuolį, kumščiu sugurino italui nosį. Italas paliko aikštę, po jo nusidriekė kraujo puta, visi rujojantys Ixell'io šunys pastatė ausis ir ėmė uosti orą. Tačiau jo kruvina auka pasiteisino – nuo jo galvos kamuolys atšoko į tinklą. 2:0.

Komandos strategas Linas, gavęs SOS SMS, nieko nelaukęs atlėkė iš paties Londono ir mikliai pakoregavo gynybą. Italai taip pat leido pasiganyti ir kitiems žaidėjams, žaidimas išsilygino ir, nors iniciatyva priklausė italams, antrasis kėlinys baigėsi be įvarčių.

Italai nuėjo daryti bunga bunga, lietuviai – toliau treniruotis.

Rz