Šūdinos rungtynės. Ir vėl. DK-LT 1:0

 Norint tiksliai ir trumpai apibūdinti rungtynes užtenka dviejų angliškų žodžių – deep shit.

Į rungtynes atėjome dešimt, iš kurių du (Nerijus V. ir Linas V.) buvo pusiau invalidai ir net neplanavo žaisti. Vėliau iš kažkur atsirado Skaraitis (kuris po varžybų ten pat ir dingo). Po to antrame kėlinyje prisijungė dar du moksleiviai-filologai.

Ką jau padarysi su tuo lankomumu – juk čia ne kokios Belgijos lietuvių žaidynės su klykiančiom mergom, kad visi ateitų ir loštų iš paskutiniųjų. Tačiau visa tai puikiai įsipaišė į bendrą šūdiną atmosferą, kurią sudarė trys elementai – oras, aikštė ir Bekas.

Oras buvo prastas – visą dieną lijo, stiprus vėjas.

Po tokio oro danų aikštė, kuri ir šiaip labiau primena dirvoną, pavirto tikromis daniškomis kiaulidėmis, kur vietomis kojos klimpo kaip į skystą kiaulių mėšlą.

Na, o visą šūdiną kontekstą vainikavo tai, kad į varžybas atsivilko Pats Bekas. Kažkodėl būtent į varžybas su lietuviais. Į kitas varžybas jis neidavo ir danai taškų neturėjo. Spėju, kad ir į kitas varžybas neis. Žinoma, Linas turėjo planą, ką daryti su buvusiu Premier lygos žaidėju, ir tas planas, ačiū Artūrui, iš dalies pavyko – Pats Bekas įvarčių nepelnė. Tačiau būtent po jo smūgio kamuolys pataikė į skersinį ir atšoko Kitam Danui ant kojos (1:0).

Danai žaidė kiauliškai – esant menkiausiai progai griaudavo iš galo tiesiomis kojomis. Tai, kad rungtynės baigėsi be rimtesnių traumų yra kažkoks nesusipratimas. 

Teisėjo teisėjavimas atitiko aikštės būklę ir danų žaidimą. Tai buvo ne teisėjavimas, o kažkokio mėmės flegmatiko pasiganymas po dirvoną. 

Mūsų komandoje porą realesnių progų turėjo Edvinas (ypač po puikaus Dangio reido kairiuoju kraštu), vieną pusprogę turėjo Linas, bet iš esmės rungtynės daugiausia vyko taip, kaip vyksta gyvenimas daniškose kiaulidėse – 20 bekonų murdėsi šūduose be jokio apčiuopiamo rezultato.

Ką jau padarysi – būna ir blogiau, bent pasportavom gryname ore ir gyvensime ilgiau už tuos, kurie neatėjo.