Ką jau padarysi su tuo lankomumu – juk čia ne kokios Belgijos
lietuvių žaidynės su klykiančiom mergom, kad visi ateitų ir loštų iš
paskutiniųjų. Tačiau visa tai puikiai įsipaišė į bendrą šūdiną atmosferą, kurią
sudarė trys elementai – oras, aikštė ir Bekas.
Oras buvo prastas – visą dieną lijo, stiprus vėjas.
Po tokio oro danų aikštė, kuri ir šiaip labiau primena
dirvoną, pavirto tikromis daniškomis kiaulidėmis, kur vietomis kojos klimpo
kaip į skystą kiaulių mėšlą.
Na, o visą šūdiną kontekstą vainikavo tai, kad į varžybas
atsivilko Pats Bekas. Kažkodėl būtent į varžybas su lietuviais. Į kitas
varžybas jis neidavo ir danai taškų neturėjo. Spėju, kad ir į kitas varžybas
neis. Žinoma, Linas turėjo planą, ką daryti su buvusiu Premier lygos žaidėju, ir tas planas, ačiū Artūrui, iš dalies
pavyko – Pats Bekas įvarčių nepelnė. Tačiau būtent po jo smūgio kamuolys
pataikė į skersinį ir atšoko Kitam Danui ant kojos (1:0).
Danai žaidė kiauliškai – esant menkiausiai progai griaudavo iš galo tiesiomis kojomis. Tai, kad rungtynės baigėsi be rimtesnių traumų yra kažkoks nesusipratimas.
Teisėjo teisėjavimas atitiko aikštės būklę ir danų žaidimą. Tai buvo ne teisėjavimas, o kažkokio mėmės flegmatiko pasiganymas po dirvoną.
Mūsų komandoje porą realesnių progų turėjo Edvinas (ypač po puikaus Dangio
reido kairiuoju kraštu), vieną pusprogę turėjo Linas, bet iš esmės rungtynės
daugiausia vyko taip, kaip vyksta gyvenimas daniškose kiaulidėse – 20 bekonų
murdėsi šūduose be jokio apčiuopiamo rezultato.
Ką jau padarysi – būna ir blogiau, bent pasportavom gryname
ore ir gyvensime ilgiau už tuos, kurie neatėjo.





0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą