LT-FR 0:3; LT-ET 3:0; LT-CZS 0:4

            Sveiki lūzeriai,

            Prancūzams pralaimėjome 3:0, estus nugalėjome taip pat 3:0.

           

            Įdomu ir paradoksalu tai, kad pagyvenusius paauglius* beviltiškai mėginančio pratreniruoti trenerio akimis šios dvejos varžybos yra identiškos – komandų meistriškumo skirtumas nebuvo toks didelis, kokiu rezultatu baigėsi varžybos. Rezultatas toks buvo tik dėl to, kad laimėjusi komanda, kaip sako anglai, „walked the extra mile“ – pridėjo truputį daugiau pastangų siekti teigiamo mikrodvikovos rezultato: bėgo iki galo, nors jau atrodė, kad bėgti nėra ko; kišo koją, stūmė pečiu, nors atrodė, kad jau kamuolys prarastas.

           

            Pirmas įvartis su prancūzais krito po to, kai jų puolėjas, jau atrodė beviltiškoje padėtyje, iš už mūsų gynėjo nugaros kyštelėjo koją, netikėtai bakstelėjo kamuolį ir pagavo tiek gynėją, tiek vartininką „ant žingsnio“. Futbole pirmas įvartis labai svarbu, bet tą jau patys žinote. Panašūs buvo ir kiti du įvarčiai – varliaėdžiai kažkurią akimirką kažką pusę sekundės greičiau padarė ir voila – mes gulim ant menčių.

            Aišku, galime dar papezėti apie lievą teisėjavimą ir tai, kad gal viskas būtų pasisukę kitaip, jei Mindaugas su kurpėmis būtų pabėgęs nuo gašlių jo šlaunis glamonėjančių vartininko pirštų. Bet tai būtų tik pezalai, o rezultatas statistikoje liks visam laikui.

            Su estais scenarijus buvo lygiai tas pats, tik jau mūsų naudai – Robertas bėgo iki galo, kamuolys jį surado. Įvartis. Domas bėgo iki galo ir, nors jau matėsi, kad kamuolys bus vartininko, – kyšt koją, pyst golas ir lietuviai ekstazėje. Linas perduoda Domui, nesustoja, kaip dauguma mūsų, gauna nuo Domo „sienelę“ atgal – įvartis ir viskas su rungtynėmis tampa aišku, nors galėjo būti ir kitaip, jei tą papildomą mylią būtų žengtelėję estai.

            Išsiskiriam draugiškai. Marius išsaugojo sausus vartus ir kuriam laikui nutildė ambicingoje Artūro kėslus tapti vartininku.

Neaiškios sudėties, bet aiškios orientacijos, čekoslovakams pralaimėjome 4:0.

            Ta komanda sudaryta tikrai ne etniniu, o išimtinai sportiniu pagrindu. Visi bėgantys, pasuojantys, mušantys. Drausmingi, sportiški, net vienodais treningais ir šukuosenomis. Gražu pažiūrėti.

            Neaišku, kiek ten pačių čekoslovakų likę, bet tai ne esmė. Esmė ta, kad, skirtingai nuo jų, pas mus vis labiau gilėja bespredielas: futbolas mūsų žaidėjams vis labiau tampa net ne laisvalaikio praleidimo forma, o kažkoks lažas su zoofilijos elementais – jei tik yra galimybė neateiti, su malonumu ir dideliu palengvėjimu neiname ir net ne visada pasivarginame įspėti.

            Deja, faktas tas, kad norint žaisti tokiame lygyje reikia ne tik į treniruotes ir varžybas eiti, bet dar ir savarankiškai, kaip Marius, treniruotis. Ir į varžybas reikia ateiti prieš valandą, kad liktų bent pusvalandis apšilimui. O dabar varžybų pradžia 21 val., o pas mus tą valandą tik 8 žaidėjai, iš kurių 5 atėję prieš 5 minutes. Iš atėjusių 3 neturi žalios aprangos.

            Tokie bardako lašai po tam tikro laiko pratašys net ir Lino kantrybę – galėsime sėdėti namie, gerti alų ir auginti lašinius ir po nosim burbėti, kad „reiktų pasportuoti, bet niekas nieko neorganizuoja“. Ir dar nepamirškite, kad neateidami (nesvarbu dėl kokios priežasties – vis tiek dažniausiai primeluojate, bijodami prisipažinti, kad žmona neišleido) jūs prišikate į dūšią penkiolikai komandos draugų. O tokioje komandoje, kaip mūsų, ir vieno netektis išbalansuoja visą reikalą.

            Kaip nekeista, net ir su tokiu tragišku požiūriu į varžybas prieš čekoslovakus neatrodėme visiškai beviltiški – vienintelis įvartis iš žaidimo krito suklupus Artūrui (jis turi teisę vieną kartą per varžybas suklupti, nes sąžiningai išvalo visą saugų praleistą mėšlą ir yra visa galva krūtesnis gynėjas už bet kurį iš mūsų).

            Kiti trys įvarčiai krito po kampinių, bet čia jau atskira istorija apie tai, kad laisvi žmonės po baudos aikštelę bėgioti NEGALI, nes jei varžovų komandoje yra Tomo Gražiūno lygio pasuotojas, jis kamuolį ant puolėjo galvos padės kaip obuolį ant lėkštutės**. Kai tai supratome ir išmokome kibtis į parankes, jau buvo 4:0 – mums sugadinta nuotaika, Linui apgadintos atostogos.

            Apie fizinę formą patyliu – čia jau reikia daugiau dirbti savarankiškai ir mažiau piktnaudžiauti įvairiomis kietomis ir skystomis substancijomis. Antrame kėlinyje visa tai labai pasijaučia – saugų ir gynėjų liežuvis tabaluoja ant peties, čekai su slovakais daro ką nori, muša iš arti ir iš toli. Gerai, kad mūsų vartininkui sekėsi labiau, nei gaudant iš kampinio keliamus kamuolius.

            Be fizinės formos yra ir „techninė“ forma – vaikščiotų Skaraitis į treniruotes, būtų vienu lietimu paleidęs smūgį į vartus. Ar bent greičiau viską atlikęs. O dabar kol sustabdė, kol pasitaisė, kol pagalvojo, kol pamatavo – gynėjas užgesino gaisrą, o mes neišnaudojome vienintelės realios progos. Ne veltui pianistai repetuoja kasdien, nes praleidus bent vieną repeticiją, kitoje tavo forma būna žengusi žingsnį atgal.


                  Sėkmingo žaidimo receptas tokiems, kaip mums: a) atiduoti visas jėgas (pavargus pasikeisti); b) perlipti per save ir atiduoti daugiau, nei visas jėgas (walk the extra mile); c) fizinio ir techninio pasirengimo trūkumą kompensuoti kovingumu ir gudrumu - taip, kaip, pvz., čia.

            Na ir užduokite sau geopolitinį klausimą, ar apskritai norite tą futbolą žaisti. Jei norite, būkite pasirengę (ir nuteikite žmonas bei vaikus) prisiimti tam tikrą pareigą palaikyti šiokią tokią sportinę formą ir atsakomybę dėl komandos. Nežinantiems primenu, kad futbolas – komandinis žaidimas.

Linksmų jums Velykų ir tausokite kiaušinius – brangūs jie.

*    Paaugliai ne fizinėmis galimybėmis, bet paauglišku mąstymu.

** Yra toks futbolo terminas – „paduoti, kaip ant lėkštutės“)